22 Jan 2017

Undinė Nasvytytė - Apie pulką ir mergelę

Praeitą savaitę darbe per pietų pertrauką su kolegėmis begurkšnojant kavą ir bevartant mano atneštą Tarpukario Lietuvos reklamą, pradėjome kalbėtis apie dvarų kultūrą ir tai, kas iš jos šiandien likę (mane ši tema domina jau kuris laikas ir kuo toliau, tuo labiau). Taip pokalbis pasisuko apie aktorę, Lietuvos radijo diktorę Undinę Nasvytytę (1926-2016) ir jos prisiminimus knygoje "Apie pulką ir mergelę". Kadangi iki šiol šios knygos dar nebuvau skaičiusi, ją pasiskolinau savaitgaliui. Vakar jau gerokai po vidurnakčio užverčiau paskutinįjį puslapį ir supratau, kad turėsiu apie šią knygą parašyti čia.


Autorės biografijos smulkiai nepasakosiu, o datas ir kitus skaičiukus galite perskaityti čia. Svarbu yra ne tai kada kas gimė ir užaugo, bet kokioje aplinkoje. Ir apie tai buvo įdomiausia skaityti šioje knygoje.
   U. Nasvytytė augo tais legendiniais A. Smetonos valdymo laikais (ir netgi giminiavosi su Lietuvos prezidentu), kuomet dvarų kultūra tebebuvo gyva, o savo kilmės ir priklausymo bajorų luomui nereikėjo slėpti deginant dokumentus (čia užuomina į vieną iš vėlesnių knygos epizodų). Ši knyga puikiai aprašo laikotarpį, kai ponios rinkdavosi arbatėlei, namuose būdavo kepamos bobos su cukatomis Velykų proga, o vaikai dovanų gaudavo žaislų iš Vokietijos. Augdama karo gydytojo ir griežtos, bet teisingos suvalkietės šeimoje, U. Nasvytytė mokėsi visko, kas privaloma to meto vaikui:


   Vaikai neišvengdavę ir fizinių bausmių (kurias vykdydavo motina) už prasižengimus, tačiau nepanašu, kad knygos autorę tai būtų labai vaikystėje traumavę. Net ir būdami aukštuomenės atstovais, Nasvyčiai padėdavo visiems, kurie kreipdavosi pagalbos. Kaip pažymi knygos autorė, Anais laikais žmonės pasitikėjo vieni kitais. (p. 62) 
   Kiek vėliau šeima tampa dvarininkais - įsigyja Dautarų dvarą, kuriame pradeda leisti vasaras.


    Dvaras, kad ir ne didžiulis, bet buvo gana prabangus: viduje U. Nasvytytė atsimena buvus odinius baldus, sietyną su žvakėmis, Venecijos veidrodį, o bufetuose buvo palikti ansktesniųjų dvaro savininkų daiktai - vėduoklės iš povo plunksnų ir cilindrai (p. 80). Skaitydama apie gyvenimą dvare mačiau daugybę panašumų su sąžiningai išžiūrėtu serialu "Dauntono abatija" (Downton Abbey), kas leido dar sykį įsitikinti, jog tarpukariu Lietuva žengė koja kojon su likusia Europa ir jei ne karas, o po to - dešimtmečius trukusi okupacija ir jos padariniai mentalitetui, neturėtumėme tos stigmos, to nepilnavertiškumo komplekso dabar, nors ir taip sparčiai vejamės Vakarų kaimynus. Bet grįžkim prie knygos.
   Atejus karui (kurio vaikai, pasirodo, labai norėjo!) teko susidurti su vokiečiais, o po to - su rusais bei jų kultūriniais skirtumais. U. Nasvytytės aprašyti kvepiantys vokiečiai ir prarūgusiu prakaitu dvokiantys rusai kareiviai bei skirtingas jų elgesys man tuoj pat priminė Marcelijaus Martinaičio memuarus "Mes gyvenome", kur rašytojo pastebėjimai kone identiški, pvz.: Ne tik į kiemą, bet ir į mūsų alksnynę prigužėjo vokiečių karievių, kurių galėjo būti šimtai. <...> Kitą dieną <...> jie patraukė į rytus, dainuodami ir grodami, mažai palikdami savo pėdsakų. <...> Tėvai, prisimindami šį vokiečių kariuomenės "vizitą", vis lygindavo jį su tuo vaizdu, kurį pralaužę frontą mūsų sodyboje paliko kitos kariuomenės kareiviai. (45-46 p.)
   

   Rusų armijos pergalė kare reiškė pražūtį ne vienai lietuvių šeimai. U. Nasvytytės tėvas taip pat buvo ištremtas ir gavo 13 metų lagerio. Kaip autorė rašė knygoje, šeima penkis metus nežinojo ar jis gyvas, ar miręs... Aprašydama pokario situaciją autorė nupasakoja kaip atrodė subombarduotas, sušaudytas Vilnius. Taip pat - kaip buvo sunku kabintis į gyvenimą tiek jai, tiek jos šeimai, ypač, kai jos galva - politinis kalinys. Vis dėlto Undinės balsas knygoje nėra pesimistinis. Pokaris buvo jos brendimo laikas ir tai justi tekste. Nėra to egzaltuoto rankų graižymo, bet daug (kartais nepamatuotos) jauno žmogaus drąsos ir maksimalizmo. 

   Kas šioje knygoje užkliuvo labiausiai - tai padrikumas. Nors tekstas suskirstytas į skyrius, o šie - dar į mažesnius skyrelius, kurie kaip ir duoda šiokią tokią struktūrą, minčių šuoliai kai kuriais atvejais - didžiuliai ir sutrikdantys skaitytoją. Tekste pilna spoilerių, t.y. pati autorė nuolat užbėga įvykiams už akių ir papasakoja apie vieno ar kito įvykio baigtį, žmogaus likimą, nors po kurio laiko chronologiškai vėl prieinama prie to paties. Tokiuose tekstuose aš visada pasigendu griežtesnės redaktoriaus rankos. 
   Summa summarum, rekomenduoju skaityti tiems, kurie nori daugiau sužinoti apie gyvenimą tarpukario Lietuvoje iš pirmų lūpų. Taip pat tiems, kuriuose domina žymių žmonių gyvenimas tuo metu, nes Nasvyčiai, taip pat ir pati Undinė bendravo su daugybe visuomenės veikėjų, tad čia galima rasti tokių užuominų pusę lūpų. O man dabar maga aplankyti šį dvarą, nes jis vėl, kaip madinga sakyti, prikeltas gyvenimui.