Haruki Murakami nesigėdydama galiu vadinti savo paauglystės laikų dievuku. Skaičiau visas jo knygas, kai kurias - po kelis kartus. Būtent šis autorius tapo raktu į platesnį japonų literatūros pažinimą. Žinoma, nereikia būti filologe, kad matytum, jog šis autorius - mainstream'inis. Tačiau pats faktas, jog jis atsiduria pretendentų į Nobelio premiją už literatūrą sąrašuose yra kai ką sakantis.
Jau antrus metus per mano gimtadienį bendradarbės teiraujasi ką padovanoti. Atsakymas tas pats - naujausią H. Murakami knygą lietuvių kalba. Laimei, ši misija įmanoma, nes "Baltos lankos" kasmet iš japonų kalbos išverčia bent po vieną šio autoriaus knygą.
Jeigu pastarosios dvi knygos - "Dramblys pradingsta" ir "Besplavis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai" man nepernelyg imponavo, tai paskutiniąja Murakami knyga likau, atvirai pasakius, sužavėta.
2014 m. japonų kalba pasirodęs apsakymų rinkinys - kitoks, nei įprasta Murakami. Čia nebėra jokių dviejų pasaulių susidurimų, žmogeliukų iš televizijos ar žmonių-avių. Tai tiesiog paprastas žmonių gyvenimas, tačiau su anapusybės nuojauta.
Kino žinojom kas beldėsi į duris. Beldimas ragino jį keltis iš lovos ir atidaryti duris iš vidinės pusės. Tas, kuris beldėsi, neturėjo jėgų atidaryti durų iš lauko. Kino turėjo savo paties rankomis atidaryti duris. Jį vėl nušvietė mintis, kad šito apsilankymo jis laukė labiau už viską ir tuo pat metu bijojo labiau už viską." ("Kino", p. 194)
Šešis knygos apsakymus jungia viena idėja - praradimo. Visi apsakymo vyrai praranda savo gyvenimo moteris. Vieni - išsiskiria, kitų žmonos miršta, meilužės apgauna ir palieka. Tada susvyruoja viskas - nuo buities iki pamatinių asmens vertybių. Kaip svarsto pagrindinis veikėjas apsakyme, pagal kurį pavadinta ir knyga -
Tapti vyrais be moterų yra paprastas dalykas. Užtenka tik stipriai mylėti vieną moterį, o paskui tai moteriai kur nors iškeliauti. Daugeliu atveju (kaip žinote) moteris išsiveda patyrę klastingi jūreiviai. <...> Ir mes nieko negalime padaryti. <...> Kaip bebūtų, jūs tampate vyrais be moterų. Tai nutinka akimirksniu. Jums tapus vienu iš vyrų be moterų, į jūsų kūną giliai įsismelkia vienatvės spalva. Tarsi ant šviesaus kilimo išlieta raudonojo vyno dėmė. <...> Laikui bėgant spalva gali šiek tiek pablukti, tačiau pati dėmė tikriausiai jums vis gniaužia kvapą ir lieka ten įsismelkusi visiems laikams." ("Vyrai be moterų", 211-212 p.)
Žinoma, šių apsakymų vyrai priešinasi tokiai būsenai, tačiau tos "dėmės ant kilimo" nepadeda išnaikinti nei naujos pažintys su kitomis moterimis (atvirkščiai, kai kurios jų, pvz. kaip apsakyme "Kino" netgi palieka nemalonų skonį...), nei mėgstama veikla.
Skaitant knygą nejučia ėmiau tikėtis, kad kuo mažiau tokių patirčių būtų gyvenime. Praradimų, su kuriais, atrodytų, kaip ir susitaikyta, bet, štai, kad ir netikėtas skambutis (kaip apsayme "Vyrai be moterų") gali išmušti iš vėžių ilgam (o gal ir visam) laikui.
Subtili knyga ir labai tinkanti tokiam laikui kaip šis. Kai po truputį kapstaisi savo sukauptame patirčių sandėliuke, nes žiema, veiklos - ne per daugiausia, tad kuo gi užsiimti jei ne savianalize?
HARUKI MURAKAMI Vyrai be moterų, Baltų lankų leidyba, 2015.
Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė
Comments